Naujienos

„Norėtųsi, kad ateityje aktyvus senėjimas ir mokymasis visą gyvenimą taptų norma. Būtų visiškai įprasta sulaukus septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų pradėti mokytis naujo dalyko, susirasti draugų ar pirmą kartą gyvenime išbandyti tai, kam anksčiau nebuvo laiko“, – sako Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja socialiniais klausimais TOMA ABEZGAUS. 

Vyresnio amžiaus tarpsnis visuomenėje vis dar dažnai siejamas tik su ramybe ir pasitraukimu iš aktyvaus gyvenimo. Tačiau, kaip teigia pašnekovė, profesinio kelio pabaiga gali tapti nauja pradžia, jei žmogui sudaromos sąlygos augti, pažinti ir kurti santykį. 

Pasak jos, neformalusis ugdymas vyresniame amžiuje peržengia įprasto laisvalaikio ribas ir tampa svarbia socialinės įtraukties, protinio gyvybingumo ir žmogaus orumo palaikymo ašimi.

Ateina dėl užsiėmimų, lieka dėl ryšio

Visgi strateginiai tikslai atsiskleidžia kasdienybėje. Mokymasis visą gyvenimą reikalauja drąsos peržengti įpročių ribas, ypač kai kasdienybėje įsitvirtina rutina ar izoliacija. Senjorų dienos centro patirtis rodo, kad pirmasis postūmis į užsiėmimus už namų ribų dažniausiai slypi paprastuose žmogiškuose siekiuose.

„Pirmąjį žingsnį dažniausiai paskatina labai paprasti dalykai – noras pabendrauti, prasmingai praleisti laiką, išeiti iš kasdienės rutinos ar tiesiog išbandyti ką nors naujo. Kartais tam prireikia ir nedidelio padrąsinimo. Pakvietus pažįstamam žmogui ar darbuotojui, ateiti pirmą kartą būna gerokai drąsiau“, – sako T. Abezgaus.

Nors edukacinės programos, paskaitos ar fizinio aktyvumo užsiėmimai tampa pradine traukos ašimi, ilgainiui įvyksta ir esminis lūžis – turinį papildo ir pranoksta tarpusavio ryšys.

„Į centrą pirmiausia ateinama dėl jame vykstančių paskaitų, kūrybinių užsiėmimų ar mankštų, tačiau neretai pasiliekama dėl žmonių. Kaip ir kiekvienam iš mūsų, vyresnio amžiaus žmogui svarbiausi dalykai yra bendravimas, emocinis ryšys, gera nuotaika ir galimybė jaustis bendruomenės dalimi“, – atkreipia dėmesį pavaduotoja.

Svarbu ir tai, kaip perduodamos žinios. Edukacija vyresniame amžiuje reikalauja patirtinio, įtraukiančio formato, kuriančio erdvę saviraiškai – tai gali būti skaitmeninio raštingumo pamokos, sveikatos temos, meniniai užsiėmimai. „Labiausiai veikia tos veiklos, kuriose žmogus nėra tik klausytojas ar stebėtojas – jis gali pats pabandyti, paklausti, pasijuokti, pasidalyti savo patirtimi“, – akcentuoja T. Abezgaus.

Nauda sveikatai ir psichologinei būsenai

Įtraukiantis neformalusis ugdymas atlieka itin svarbų vaidmenį palaikant kognityvines žmogaus funkcijas ir psichologinį atsparumą. „Tai tikrai nėra vien apie naujas žinias. Mokymasis padeda išlaikyti smalsumą, protinį aktyvumą, pasitikėjimą savimi ir parodo, kad nauji dalykai neturi amžiaus ribos“, – aiškina T. Abezgaus.

Ne mažiau reikšmingas yra neformaliojo švietimo indėlis sprendžiant gilią socialinę problemą – vyresnio amžiaus žmonių vienatvę. Pasak pašnekovės, interaktyvios veiklos tampa terpe, kurioje mezgasi pasitikėjimu grįsti santykiai.

„Tai reikšmingai prisideda mažinant vienatvę ir socialinę atskirtį. Ypač tada, kai veiklos vyksta grupėje, kurioje kviečiama ne tik klausytis, bet ir bendrauti, diskutuoti, dalytis savo patirtimi bei nuomone. Čia šalia mokymosi proceso ne ką mažiau svarbus ir dalyvių tarpusavio ryšys. Stengiamės, kad senjoras ne tik gautų žinių, bet ir turėtų kur ateiti, su kuo pasikalbėti ir, svarbiausia, jaustų, jog jo laukia“, – komentuoja ji. 

Sėkmingai integracijai būtina saugi aplinka

Įžengti į naują bendruomenę vyresniame amžiuje dažnai trukdo vidiniai stereotipai ir neužtikrintumas dėl savo gebėjimų. Senjorus neretai lydi įvairūs klausimai, keliantys abejonių savimi.

„Pirmą kartą ateiti į nepažįstamą vietą nėra lengva bet kokio amžiaus žmogui. Senjorai, kaip ir visi mes, taip pat svarsto: ar aš čia pritapsiu? Ar su manimi bendraus? Ar sugebėsiu? O kartais ir – gal aš jau per senas tokiems dalykams?“ – pastebi T. Abezgaus.

Būtent dėl šios priežasties sėkmingai integracijai būtina saugi, spaudimo nekurianti aplinka, kurioje priimamas kiekvieno žmogaus tempas ir individualumas.

„Pirmasis nuoširdus, kviečiantis ir atviras kontaktas yra raktas į sėkmingą senjoro integraciją. Reikėtų skatinti ateiti, apsidairyti, susipažinti ir pasirinktą veiklą išbandyti savo tempu. Čia nieko nereikia įrodinėti, nereikia būti kažkuo ypatingu ar viską mokėti – svarbiausia būti savimi“, – nurodo T. Abezgaus.

Ne kiekvienas senjoras jaučiasi vienišas

Norint pasiekti labiausiai atsiribojusius gyventojus, nepakanka vien tradicinių informavimo kanalų. Tam reikalingas ir platus bendruomeninis tinklas – kaimynai, giminaičiai, sveikatos priežiūros ir socialiniai darbuotojai.

Tačiau pašnekovė taip pat ragina nepamiršti, kad ne kiekvienas senjoras išgyvena tuos pačius jausmus, tad ne kiekvienam grupinės neformalios veiklos yra reikalingos. „Nesinori daryti prielaidos, kad kiekvienas mažiau iš namų išeinantis senjoras būtinai jaučiasi vienišas, izoliuotas ar nepakankamai informuotas. Žmonės skirtingi – kai kurie sąmoningai renkasi ramesnį gyvenimo būdą, turi savo pomėgių, ir grupinių veiklų jiems tiesiog nereikia“, – atkreipia dėmesį T. Abezgaus.

O tiems, kuriems reikia palaikymo, kelias į bendruomenę yra grindžiamas palaipsniu pasitikėjimo auginimu – kartais pradedant nuo vieno nuoširdaus pokalbio ar telefono skambučio.

Tik jausdamasis oriai senjoras gali pagalvoti apie širdžiai mielas veiklas

Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vyresnio amžiaus karta pasižymi itin didele patirčių, sveikatos būklių ir poreikių įvairove, todėl į ją nereikėtų žvelgti kaip į vienalytę žmonių grupę.

„Turbūt vienas didžiausių iššūkių yra tai, kad nėra nė vieno tipinio senjoro. Skiriasi jų sveikata, fizinės galimybės, interesai, patirtys, noras bendrauti, charakterio ypatumai, poreikiai ir lūkesčiai“, – sako T. Abezgaus.

Atsižvelgiant į tai, valstybinė parama ir neformaliojo ugdymo sistema privalo veikti išvien su bazine socialinės saugos sistema. Saviraiška ir mokymasis yra neįmanomi be pamatinio orumo užtikrinimo.

„Ilgėjant gyvenimo trukmei, turime kalbėti ne vien apie pagalbą tada, kai žmogui tampa sunku savimi pasirūpinti. Čia svarbų vaidmenį atlieka valstybės ir savivaldybės plėtojamos socialinės paslaugos: pagalba į namus, dienos socialinė globa asmens namuose ir kitos paslaugos, padedančios kuo ilgiau išlikti savarankiškam savo įprastoje aplinkoje. Tik jausdamasis oriai senjoras gali pagalvoti ir apie širdžiai mielas veiklas“, – akcentuoja ji.

Tekstas: bernardinai.lt T. Abezgaus: kodėl aktyvus senėjimas prasideda nuo orumo?